Gasparo Aleksos šeštojo poezijos rinkinio „Allēlōn. Asimetrijos“ eilėraščiuose atsispindi įvairialypė žmogaus prigimtis: kūniškoji ir dvasinė. Meilės ir mirties, tikėjimo ir abejonės, gailestingumo ir keršto temos persipina tarpusavyje, balansuodamos tarp vizijų ir realybės, tarp šventumo ir nuodėmės. Autorius jautrus kalbos muzikai, geba sujungti archajišką įtampą ir šiuolaikinio žmogaus tragikomišką nuogumą.

Allēlōn (gr. „vienas kitam“) – Naujajame Testamente vartojamas žodis, reiškiantis abipusius žmonių veiksmus: meilę, atleidimą, tarnystę.

Asimetrijos – šiuolaikinio žmogaus būties pjūvis: dvasios disbalansas, savasties skilimas, naujojo pasaulio deformacijos.

Rašytojas Gediminas Jankus

***

Poetas meistriškai balansuoja tarp švelnios maldos ir žiaurios išpažinties.

Asimetrija čia veikia ne vien tik forma, bet kaip egzistencinės priešybės: eilėraštyje susikauna gyvybė ir nunykimas, tikėjimas ir abejonė, meilė ir neapykanta. Ypač stipriai išsiskiria moters – jaunamartės, motinos ir našlės – figūros, tampančios gyvybės, aukos ir fatališkumo įvaizdžiais. Kūnas šiame cikle kalba ne mažiau nei siela – per skausmą, geismą, ligą, trapų gimimo stebuklą. Karo, vaikystės, tėvystės ir istorijos šešėliai persmelkia tekstus, paversdami asmeninę patirtį kolektyvine žaizda. Ši poezija ne glosto, o žeidžia, bet būtent tuo ir atveria erdvę tikram susitikimui su savimi.

Gasparo Aleksos poezija mane nuolatos įkvepia kurti daugiasluoksnę, sakralią, dramatišką ir giliakūniškais ritmais alsuojančią muziką, kurioje susilieja transcendencija su skausmu, ritualai su intymia išpažintimi. Poeto žodis inspiruoja ne pramoginę lengvo klausymo kompoziciją, o patyriminį garsinį veiksmą, kuris veikia kaip apeiga.

Kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė