Kūriniai pavadinti baladėmis todėl, kad juose yra aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali.

Pagrindinis personažas Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais. Kukučio kilmės galima ieškoti žemaičių tautosakoje, kurioje jis kaip humoristinis personažas. Be to, kartais ir pats žemaitis retkarčiais vadinamas kukučiu. Martinaičio Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.