Jau snausdamas išgirdau traškant ir dejuojant ledą kažkur visai netoli mūsų. Kadangi triukšmas nebuvo labai didelis ir, be to, greitai baigėsi, nusprendžiau, kad tai properša traukiasi. Įsitikinęs, kad pirštinės guli po ranka taip, kad jei kas tuoj galėčiau jas pačiupti, aš apsiverčiau ant kito šono ir vėl ėmiau migti. Bet vos sudėjus bluostą, lauke kažkas kraupiai suriko. Pašokęs ant kojų ir pažvelgęs pro tam tikslui paliktą langelį, nustėrau: tarp dviejų mūsų iglu ir Bartleto namelio žiojėjo plati juodojo vandens bedugnė.