Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta

rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi

juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur

pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys

skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė

savižudybės diena... Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį

baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti

truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai

nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai –

nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo

sodrioje moterystėje ir... išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš mūsų suklestėjo, kai kurios

mirė. Tačiau visos to paragavo“.