„Trumpa Bažnyčios istorija" versta iš 14-ojo knygos leidimo, kurį (po autoriaus mirties) naujai parengė ir papildė A. Franceno mokinys, Bažnyčios istorijos ir patrologijos profesorius Paderborno ir Freiburgo universitetuose Remigijus Boimeris (Baumer). Leidėjo nuomone, ši knyga suprantamai ir dalykiškai apžvelgia Katalikų Bažnyčios istoriją politinių, socialinių ir visuomenės dvasinės kultūros reiškinių fone. Jau pažvelgus į knygos turinį ir aptariamų temų bei žmonių sąrašą matyti, kad joje sukaupta daug nuoseklios informacijos. Šalia mokslinio tikslumo autoriams itin rūpėjo aiškiai išdėstyti medžiagą. Pradėjusi Naujojo Testamento liudijimu apie Bažnyčios įsteigimą, ši knyga baigiama aktualiomis Bažnyčios visame pasaulyje problemomis.

Šio leidinio pasirodymą lietuvių kalba paskatino didelis jo populiarumas Vokietijoje, glaustas dėstymo stilius ir galimybė pasiekti bei sudominti platesnį skaitytojų ratą.

Ši A. Franceno Bažnyčios istorija – tai katalikų Bažnyčios istorija; kitos krikščionių Bažnyčios čia aptariamos tik jų atsiskyrimo nuo katalikų Bažnyčios kontekste.

Trumpoje istorijoje svarbiausia buvo aptarti visuotinės Bažnyčios reikalus, todėl nesigilinta į pastarojo šimtmečio Amerikos-Afrikos katalikų problemas; savaime suprantama, kad autorius negalėjo tinkamai patyrinėti ir už „geležinės uždangos“ buvusių Rytų Europos šalių tuometinės Bažnyčios istorijos.

Nors Bažnyčios istorija (kaip ir bet kuri istorijos disciplina) yra patirtimi grindžiama mokslo sritis, bet kadangi ji remiasi dieviškuoju Apreiškimu ir pačios Bažnyčios savivoka, tai neišvengiamai apima ir teologinį matmenį: stebi tikėjimo raišką istoriko akimis, o istoriją – tikinčio žmogaus akimis. Tada Bažnyčia atsiveria ne tik kaip žmonių organizuojamas, vadinasi, ir žmogiško silpnumo bei ribotumo neišvengiantis sambūris, bet ir kaip dieviškojo Asmens (jos „Galvos“) vienijamas organizmas, kuriam negali stokoti šventumo ir kurį iki pasaulio pabaigos lydi Kristaus pažadas: „... ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18).

Užtat tikrus Bažnyčios vaikus, reginčius savo Motiną, „pablyškusią nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau puošiamą dangiško grožio“ (šv. Bernardas), gaivina Dievo pažadas, kad „ji bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ (dogm. konstitucija „Lumengentim"48) paskutinio Kristaus atėjimo dieną.

Augustas Franceiias (Franzen) gimė 1912 metais Vupertalyje-Barmene, 1931-1937 metais studijavo katalikų teologiją Bonoje ir Bensberge. 1939 metais gavo teologijos daktaro mokslinį laipsnį. Po karo jam teko dvejus metus padirbėti Vatikano archyvuose ir studijuoti bažnytinę teisę „Gregorianume“. 1951 metais Bonoje apgynė habilitacinį darbą iš Bažnyčios istorijos pas Hubertą Jediną, vėliau profesoriavo (nuo 1960 m. - Bažnyčios istorijos profesorius Freiburge im Breisgau). Pagrindinė tyrimų sritis: Bažnyčios susirinkimai, Reformacija. Mirė 1972 m. kovo 30 d. Freiburge im Breisgau.